MOTERŲ STOVYKLOS LIETUVOJE
Tik tu pati, pasirinkusi save, gali tapti laiminga
Apie mane
Mano kelias nebuvo apie greitą atradimą.
Jis buvo apie lėtą nusirengimą – vaidmenų, lūkesčių, bandymo būti tinkama.
Ilgą laiką gyvenau taip, kaip daugelis moterų: darydama, laikydama, rūpindamasi. Motinystė, šeima, kasdienė atsakomybė tapo mano pasauliu. Bet po visu tuo pamažu ėmė skambėti tylus klausimas: ar aš dar leidžiu sau tiesiog būti?
Būtent ši tyla atvedė mane į kūną.
Į vietą, kur nereikia atsakymų, paaiškinimų ar taisymo.
Į vietą, kurioje buvimas yra pakankamas. Dažnai būdavo taip, kad žmonės klausdavo manęs patarimų, bet aš jų neturiu, net nuomonės apie jų situaciją neturiu, man natūralu tiesiog būti. Ir kai būnu, atsakymai ateina pas tuos, pas kuriuos turi ateiti.
Innerdance tapo stipriausia mano buvimo atskleidimo dalimi, kai nereikia nieko taisyti, tik netrukdyti vykti tam, kas yra.
Aš nelaikau savęs „mokinančia, vedančia“. Aš kuriu lauką. Erdvę, kurioje gali nutikti tai, kas pasiruošę – be spaudimo, be krypties primetimo, be tikslo tapti „geresne“.
Mano darbas nėra apie transformaciją per jėgą.
Jis apie leidimą kūnui prisiminti, kaip yra būti saugioje būsenoje.
Moterų stovyklos, grupinės sesijos ir individualios praktikos – tai ne pabėgimas nuo gyvenimo. Tai grįžimas į jį iš kitos vietos: ramesnės, gilesnės, tikresnės.
Aš tikiu, kad: kūnas žino anksčiau nei protas, gijimas vyksta ten, kur esi priimta ir kad moteris pražysta ne tada, kai pasistengia labiau, o tada, kai pagaliau sau leidžia sustoti.
Jei skaitai šiuos žodžius ir viduje kažkas atsidūsta –
tai kvietimas ne iš manęs.
Tai kvietimas iš tavęs pačios.
Aš būsiu šalia.
Laikysiu erdvę.
O tu galėsi tiesiog būti.
Man svarbu, kad moteris, avykusi į sesiją ar stovyklą, galėtų:
Nuleisti pečius.
Nebežinoti.
Nebesistengti.
Ir pirmą kartą po ilgo laiko
būti su savimi.